Lietuviška virtuvė ir jos tradicijos bėgant metams stipriai keitėsi. Net ir tuo pačiu laikotarpiu skirtingų socialinių sluoksniu atstovai maitinosi kiek kitokiu maistu, nei didikai, be to, patiekalai buvo šiek tiek kitokie ir skirtinguose regionuose. Nors tiek spaudoje, tiek internete apstu įvairių regionų patiekalų receptų, ir tiek žemaičiai gali pasigaminti aukštaitiškais vadinamų patiekalų, tiek aukštaičiai – žemaitiškų, tačiau tai daroma toli gražu ne kiekvienoje virtuvėje. Smagu tai, kad bent jau specializuoti restoranai ar kaimo turizmu užsiimantys verslininkai išnaudoja šį dažnam neatrastą lobyną.
Lietuviškos virtuvės istorija ir nuo seno gyvuojančios tradicijos
Pakalbėkime šiek tiek apie lietuviškos virtuvės istoriją. Kaip jau minėjome, prieš kelis šimtus metų gyvavę didikai ir valstiečiai maitinosi kiek kitaip. Jei mūsų protėviai žemdirbiai pasisotindavo neįmantriais, tačiau maistingais valgiais, tai didikų lėkštėse puikavosi ne tik įmantrūs lietuvių virtuvės, bet ir viso pasaulio patiekalai. Įvairiuose rašytinuose šaltiniuose galima rasti pasakojimų apie didikų rengtas puotas, kuriose laisvai liejosi midus, o stalai lūžo nuo vaišių. Tad galima teigti, kad lietuvių tauta yra vaišinga nuo seno. Lietuvos didieji kunigaikščiai ir kiti didikai ne tik daug bendravo, bet ir giminiavosi su visos Europos didikų šeimomis, tad nenuostabu, kad jų lėkštėse atsirasdavo ir pačių įmantriausių patiekalų. Šaltiniai liudija, kad ypač turtinga buvo Radvilų giminės virtuvė. Jų patiekalams gamintu buvo naudojami ne tik Lietuvoje užauginti javai, kopūstai, morkos, burokėliai, ropės, bet ir užsienio gėrybės – ryžiai, egzotiški prieskoniai, tokie kaip imbieras ar cinamonas. Didikų karališki patiekalai būdavo gaminami iš netoliese sumedžiotų taurų, elnių, stirnų, šernų, kiškių, žąsų, karvelių, strazdų ir kitų šiandieninėje lietuviškoje virtuvėje neįsivaizduojamų gyvūnų ir paukščių.
Jei Lietuvos valdovų virtuvėje karaliavo, vadinkim, egzotika, tai žemdirbių virtuvėse – paprastumas. Šie pasitenkindavo savo pačių užaugintomis daržovėmis, javais, surinktais grybais ar riešutais, sumedžiotais gyvūnais ar užsiaugintais gyvuliais, pienu ir pieno gaminiais. Svarbiausias jų virtuvės kriterijus buvo ne įmantrumas, o paprastumas ir sotumas. Daug fiziškai dirbantiems žmonėms reikėdavo ir daug energijos, tad patiekalai būdavo riebesni, sotesni, nei dabartiniai lietuviški patiekalai.
Prabėgus šimtmečiams tiek valdovų, tiek žemdirbių virtuvės susijungė į vieną lietuvišką virtuvę. Žinoma, skirtinguose Lietuvos kampeliuose vis dar egzistuoja kiek kitaip gaminami ar analogų neturintys patiekalai, tačiau dabar jie toli gražu neatskleidžia socialinio valgytojų statuso. Aukštaičiai visuomet garsėjo patiekalais iš miltų. Jų virtuvėse dažnai kvepėjo blynais su įvairiais įdarais, virtiniais, koldūnais, skryliais, pieniškomis daržovių ar alaus sriubomis, spurgomis, žagarėliais. Aukštaičiai puikiai ruošė alų ir uogų ar obuolių vyną. Tuo tarpu dzūkai puoduose klegino ir keptuvėse čirškino grybų sriubas, grybų troškinius, marinavo, raugino grybus, jais įdarydavo pyragėlius, virtinukus… Kitaip tariant, patarlė nemelavo – dzūkų krašte išties karaliavo grybai. Be to, dzūkai buvo tikri vytintų gaminių ir naminukės meistrai. Suvalkijoje vyko tikras mėsos gaminių menas – skilandžiai, rūkytos dešros, kumpiai… Prie šių gaminių dažnas suvalkietis patiekdavo naminį juodųjų serbentų vyną. Žemaičių virtuvės, ko gero, po šiai dienai neįsivaizduotume be kastinio su virtomis bulvėmis. Be šio analogų neturinčio patiekalo jų virtuvėse gardžiai kvepėjo įvairiais troškintais mėsos patiekalais, pradėdavo kauptis seilės nuo įmantrių pyragų su uogomis, vaisiais, uogienėmis…
Lietuviška virtuvė ir naujosios tendencijos
Bėgant metams lietuviška virtuvė pildosi naujais skoniais, iš pažiūros sunkiai suderinamais ingredientais, o jau tradiciniais laikytini patiekalai kinta, modernėja. Šiandienos virtuvėje mažėja riebalų kiekis, dailėja estetinis vaizdas lėkštėse, prie cepelinų pritaikomi nauji padažai, keičiami įdarai ar jų forma, mėsa kepama ant grotelių ar grilyje. Neretai prie jau tradiciniais laikomų patiekalų prisideda ir nauji skoniai, lietuviška virtuvė sujungiama su europietiška.
Populiariausi lietuviški patiekalai
Visgi, net ir bėgant šimtmečiams kai kurie tradiciniais tapę patiekalai neužleidžia savo vietos įmantrioms naujovėms. Ne tik lietuvaičiai, bet ir mūsų svečiai mielai vaišinasi sunkiasvoriais cepelinais, balandėliais, kastiniais ar savo spalva kitataučius gąsdinančiais šaltibarščiais. Toliau pateikiame jums kelis įvairių regionų lietuviškus patiekalus, kad galėtumėte juos atrasti iš naujo.
Šaltibarščiai – lietuviškos virtuvės vasaros pasididžiavimas
Jums reikės:
- 1 l. šaltibarščių kefyro (arba pieno)
- 500 g konservuotų tarkuotų burokėlių
- 2 virtų kiaušinių
- vidutinio dydžio agurko
- ryšulėlio svogūnų laiškų
- šviežių krapų
- druskos
- maltų pipirų
Gaminimas:
Į indą supilkite kefyrą (ar pieną), marinuotus burokėlius, sudėkite kubeliais pjaustytus agurkus, šiek tiek pjaustytų svogūnų laiškų ir krapų. Išvirtus kiaušinius nulupkite, supjaustykite nedideliais kubeliais ir suberkite į ruošinį. Įberkite šiek tiek druskos ir pipirų. Išmaišykite. Šaltibarščiai gali būti patiekiami su kepintomis bulvėmis ar bulvių koše.
Cepelinai – lietuviškų patiekalų karaliai
Jums reikės:
- 4 kg bulvių
- 500 g kiaulienos faršo (galite maišyti su jautienos)
- 300 g grietinės
- 100 g rūkytų lašinukų
- didelio svogūno
- 1 v. š. druskos
- maltų pipirų
Gaminimas:
Išvirkite keturias vidutinio dydžio bulves ir jas sugrūskite. Likusias sutarkuokite smulkiai ir išspauskite iš jų skystį. Skystį palikite nusistovėti. Trintas tarkuotas bulves ir krakmolą iš nusistovėjusio skysčio sudėkite į indą, įberkite apie vieną arbatinį šaukštelį druskos ir išminkykite. Atskirame inde į faršą sudėkite dalį smulkiai pjaustyto svogūno, įberkite šiek tiek druskos ir pipirų. Į didelį puodą įpilkite maždaug pusę jo vandens, įdėkite šaukštą druskos ir užkaiskite. Kol vanduo užvirs – formuokite cepelinus. Delne formuokite blyną iš bulvių masės, į vidurį dėkite didelį arbatinį šaukštelį faršo. Užspauskite kraštus, šiek tiek paraičiokite tarp delnų, kad bulvės gerai apglėbtų faršą. Dėkite suformuotus cepelinus į verdantį vandenį. Kai puodas su cepelinais užvirs virkite apie pusvalandį. Pagaminkite padažą: rūkytus lašinukus smulkiai supjaustykite, sudėkite į keptuvę. Taip pat suberkite likusį pjaustytą svogūną ir pakepinkite. Galite pridėti šiek tiek maltų pipirų. Cepelinus patiekite su padažu ir / arba grietine.
Lietiniai blynai – kokie pusryčiai be jų?
Jums reikės:
- 2 kiaušinių
- 200 ml pieno
- 80 g kvietinių miltų
- 1 v. š. sviesto
- 5 v. š. cukraus
- aliejaus
Gaminimas:
Į maišymo indą įmuškite kiaušinius, supilkite tirpintą sviestą, pieną, įberkite vieną valgomąjį šauktą cukraus. Viską gerai išplakite. Plakdami suberkite miltus. Į įkaitintą keptuvę su šiek tiek aliejaus pilkite paruoštos masės. Paskirstykite ją po visą keptuvę ir gražiai apkepkite blyną iš abiejų pusių. Taip paruoškite visus blynus. Patiekite su namine uogiene.
Mieliniai blynai – Užgavėnių tradicija, bet mėgstami visus metus
Jums reikės:
- 25 g šviežių mielių (arba 8–9 g sausų)
- 3 v. š. cukraus
- 0,5 l pieno
- 2 didelių kiaušinių
- druskos
- miltų
Gaminimas
Sumaišykite mieles su cukrumi. Atskirame inde suplakite kiaušinius, pieną ir likusius du šaukštus cukraus. Sudėkite mieles. Maišydami berkite miltus tol, kol tešla savo tirštumu primins grietinę. Bent pusvalandžiui palikite masę pakilti. Pakilus masei į įkaitintą keptuvę su aliejumi pilkite po šaukštą paruoštos tešlos. Kepkite iš abiejų pusių kol paruduos. Norėdami pagardinti blynus į tešlą galite dėti razinų, aguonų ar kitų norimų ingredientų. Patiekite su uogiene, cukraus–grietinės padažu.
Balandėliai – ne tik tradiciniai
Vadinamiems „Tinginių balandėliams“ reikės:
- vieno nedidelio kopūsto
- 2 morkų
- 1 paprikos
- 1 pomidoro
- 1 poro
- 1 vidutinio svogūno
- 500 g norimos rūšies faršo
- 1 kiaušinio
- 2 skiltelių česnakų
- 0,5 stiklinės ilgagrūdžių ryžių
- 1 a. š. pomidorų padažo
- 25 g sviesto
- maltų juodųjų pipirų
- maltų kvapiųjų pipirų
- druskos
- šviežių krapų
Gaminimas
Apvirkite ryžius taip, kad jie liktų puskiečiai (virkite maždaug pusę nurodyto laiko). Įkaitintoje keptuvėje su trupučiu aliejaus pakepinkite smulkiai pjaustytą svogūną. Į dubenį dėkite faršą, berkite apvirtus pravėsusius ryžius, apkepintus svogūnus, smulkintą česnaką, įmuškite kiaušinį, įberkite šiek tiek druskos ir pipirų. Gerai išminkykite ir iš paruoštos masės suformuokite kukuliukus. Supjaustykite kopūstą, morkas, porą, papriką, nuluptą pomidorą. Ant viryklės dėkite platų puodą. Jame ištirpinkite sviestą, sudėkite porus ir pusę morkų ir kelias minutes pakepinkite. Įdėkite pjaustytus kopūstus, likusias morkas, paprikas, įberkite druskos, pipirų ir užpilkite viską vandeniu, kad apsemtų. Troškinkite apie 7–10 min. Baigiant troškinti ant viršaus sudėkite kukulius, apibarstykite pjaustytais pomidorais ir troškinkite dar apie 15–20 min. Baigiant troškinti uždėkite šiek tiek pomidorų padažo, apibarstykite smulkintais krapais ir patroškinkite dar kelias minutes.
Lietuviška virtuvė ir Grill kepsniai
Šiandieninė lietuviška virtuvė nebeįsivaizduojama be ant grotelių ar grilyje keptų kepsnių, šašlykų. Nors šių patiekalų gimtinė toli gražu nėra Lietuva, tačiau tautiečiai juos taip prisijaukino, kad retas kuris neatranda progos vasaros metu pasikepti šašlykų. Deja, bet tam paprasto puodo neužteks – neatsiejami vasaros aksesuarai kiekvieno tautiečio sodyboje – griliai, kazanai, tandyrai ar šašlykinės.
Mažiau populiarūs lietuviški patiekalai
Cepelinų, šaltibarščių, kastinio ir balandėlių apsupty dažnai pamirštame ne tokius populiarius, tačiau lietuvių virtuvei priskiriamus patiekalus ar skonių derinius. Kartais net nepagalvojame, kad didžiuotis turėtume ir savo juoda rugine duona, kurios taip sunku rasti užsienyje, įprastu, bet kiek pamirštu baltu varškės sūriu, kuris gali būti tiek saldus, tiek sūrus, tiek džiovintas, tiek rūkytas… Dar pamenat vaikystės agurkų su medumi, mėlynių su pienu, balto varškės sūrio su uogiene skonius? Jais taip pat turėtume didžiuotis, kaip ir raugintais kopūstais su spanguolėmis ar duoda su kmynais, mat jie – lygiai tokie pat lietuviški patiekalai, kaip ir šaltibarščiai ar cepelinai.
Lietuviški patiekalai suburs šeimą ir svečius
Lietuviški patiekalai suburia. Žinant tai, kad lietuviai, apskritai, yra vaišinga tauta, ko gero nenuostabu, jog patiekalai gali suburti kaimynus, seniai besimačiusius pažįstamus, draugus, giminaičius ar visą šeimą. Dažniausiai su draugais susitinkame jaukiame restorane ar kavinėje, kurioje neretai renkamės mums artimus, lietuviškus patiekalus. Jie taip pat suteikia mūsų susitikimams jaukumo, seno, tradicinio kvapo, galbūt, įneša nostalgijos ar sužadina prisiminimus. Na, o jei susitinkama pas senelę namuose, kas jūsų lauks vos įžengus pro duris? Ogi cepelinų ar močiutės kugelio kvapas… Daugeliui vaikystę primenantys kvapai ir skoniai atpalaiduoja, leidžia mėgautis patiriamu laiku, draugų ar giminaičių draugija ir kurti naujus prisiminimus. Na, o gaminti kuriančius prisiminimus patiekalus daug lengviau turint reikiamus virtuvės reikmenis. O be to, nauji nerūdijančio plieno puodų rinkiniai gali ne tik palengvinti visą gaminimo procesą, bet ir įkvėpti.
Be komentarų